Ligoninės istorija yra labai įdomi ir turtinga

istorija011812 m. Simne buvo įrengta karo ligoninė, kurią įsteigė prancūzai, Napoleono kariai, besitraukiantys iš Vilniaus, grįždami per Alytų ir Simną.

1834 m. kunigaikštis I. Oginskis dešiniajame Nemuno krante įsteigė ligoninę, skirtą valstiečiams baudžiauninkams.

Ji vėliau, buvo uždaryta, nes šimtmečio pabaigoje jokiuose šaltiniuose neminima.

1892 m. į Alytų iš Vilniaus atvyko pirmasis gydytojas – daktaras Juzefas Belinskis. Ligoninės tuo metu nebuvo, todėl gydytojas ėmėsi privačios praktikos. Pagyvenęs Alytuje penketą metų, už lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimą ir simpatijas lenkų nacionaliniam judėjimui 1897 m. ištremiamas į Kara Kalą (Turkmėnija). Išvykus dr. J. Belinskiui, Alytus liko be gydytojo. Ligonius aptarnavo žydų tautybės felčeris Gronas ir akušerė Andriukaitienė.

Pirmosios ligoninės Alytuje įsteigimas

istorija02Pirmojo pasaulinio karo metu vadinamasis „Sojuz gorodov“ įsteigė Alytuje ligoninę, skirtą kovai su šiltine. Gydytojas Tartakovskis dirbo čia iki 1916 m. 1917 m. ligoninė įkurdinama vadinamose Pontonų kareivinėse.

1918 m. spalio mėn. įsteigiama lietuviška miesto, valsčiaus ir apskrities administracija ir kartu atidaroma Alytaus apskrities ligoninė (įsikūrusi tose pačiose Pontonų kareivinėse). Jai vadovavo (1918-1920) gydytojas J. Abraitis, tuo pačiu metu einantis ir Apskrities gydytojo pareigas. 1920 m. gydytojas išvyksta studijuoti į Berlyną, po to į Leipcigą. Naujai susikūrusiai ligoninei Pontonų kareivinėse paskirta keletas medinių pastatų. Juose buvo apgyvendintas ligoninės personalas ir įkurti šie skyriai: užkrečiamųjų ligų (dr. S. Janavičius), chirurgijos (dr. B. Petrovas), odos ir veneros ligų (dr. V.Stepanovas), raštinė, virtuvė.

1920 m. Alytaus apskrities ligoninę pradeda administruoti dr. Simonas Janavičius. Apskrities ligoninėje nuolat dirbo 2 gydytojai: ligoninės vedėjas ir chirurgas, keturios gailestingosios seserys, akušerė.

Daktaro Stasio Kudirkos atvykimas į Alytų

Nuo 1934 m. rugpjūčio 1 dienos į Alytų atvyksta gydytojas Stasys Kudirka ir pradeda dirbti chirurgijos skyriaus vedėju. Ligoninė tuomet buvo Pirmajame Alytuje, buvusių Pontono kareivinių medinėse patalpose. S. Kudirka buvo ne tik chirurgas, bet ir geras vidaus ligų diagnostas, traumatologas, dermatovenerologas, pediatras. Tačiau tokio pasiruošimo chirurgo darbui, kokį turėjo S. Kudirka, Alytuje neturėjo niekas. 1939 m. S. Kudirka skiriamas Alytaus apskrities ligoninės direktoriumi ir toliau eina chirurginio skyriaus vedėjo pareigas.

Naujos ligoninės statyba

istorija_narkus1933 m. Ligoninės vedėju paskiriamas gydytojas Povilas Narkus. Jis, 1929 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, nuo 1930 m. pradžios pusantrų metų dirbo Lietuvos universiteto klinikose, Chirurgijos skyriuje pas prof. A. Hagentorną, doc. V. Kanauką ir dar pusantrų metų – Vidaus ligų skyriuje pas prof. Bunevičių ir prof. Karužą.

Šio iškilaus gydytojo gyvenimas tikrąja to žodžio prasme buvo paaukotas žmonių sveikatai. 1939 m., lankydamas ligonius gyd. P.Narkus užsikrėtė dėmėtaja šiltine ir mirė, būdamas 41 metų.

Vadovaujant jam, 1935 m. prasideda naujos ligoninės statyba. Ją nutarta statyti kairiakrantėje Alytaus pusėje, ant vadinamojo Beiralo kalno. Sklypas buvo išnuomotas iš verslininko Šmulės Beiralo. To meto mastais ligoninė turėjo būti didelė (dviaukštė), erdvi ir moderni. Jos dydis apie 16,4 tūkst. kub. metrų, neįskaitant užkrečiamų ligų skyriaus. 1938 m. ligoninė baigiama statyti. Ją pastatyti ir įrengti kainavo apie 413 tūkst. Lt. 1939 m.baigiamas įrengti užkrečiamų ligų skyrius su 29 lovomis ir modernia skalbykla. Ligoninę projektavo ir vadovavo jos statybai inžinierius architektas Stasys Taškūnas.

istorija04

Ligoninė sovietiniu laikotarpiu


istorija031940 m
., pirmosios sovietų okupacijos metu, prasidėjo sveikatos apsaugos perorganizavimas pagal sovietinį modelį. Alytaus apskrityje buvo išleista instrukcija, kurioje nustatytas stacionarinių ir ambulatorinių įstaigų tinklas, jų darbo tvarka, sudarytas gydymo įstaigų, turinčių teisę išdavinėti nedarbingumo lapelius, sąrašas. Karo metais gydytojai buvo išblaškyti. Pokario metais ligoninėje kurį laiką dirbo 6 gydytojai: Kudirka, Ralys, Belkinas, Petrovas, Runkevičius, Bakanauskienė.

Nuo 1969 m. prasidėjo Ligoninės plėtra ir statybos. 1969 m. pastatyta 100 lovų Centrinės ligoninės akušerinis-ginekologinis korpusas, po metų ūkinis pastatas.1972 m. Ligoninės senasis korpusas sujungtas su nauju 217 lovų gydomuoju-diagnostiniu korpusu.

1985 m. pastatytas 260 lovų gydomasis – diagnostinis korpusas.

1988 m. – maisto blokas.

1989 m. Alytaus rajono centinė ligoninė buvo pavadinta Alytaus rajono Stasio Kudirkos centrine ligonine.

Naujasis Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės etapas

1997 m. Alytaus rajono S. Kudirkos centrinė ligoninė decentralizuojama ir reorganizuojama, atskiriant jos dalis ir steigiant šias sveikatos priežiūros įstaigas:
• Alytaus suaugusiųjų polikliniką;
• Alytaus vaikų polikliniką;
• Alytaus tuberkuliozės ligoninę.

1997 m. rugsėjo 25 d. įsteigiama ir įregistruojama ( Reg. Nr. VŠ98-3)
Viešoji įstaiga Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė

Dokumentinis filmas, skirtas Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės 90-mečio jubiliejui paminėti: „Devyni Alytaus ligoninės dešimtmečiai“  2008 metai.

 

ALYTAUS LIGONINEI SUKAKO 100 METŲ !

2018 metų spalio 12 dieną Alytaus S.Kudirkos ligoninė šventė garbingą 100 metų jubiliejų.
Minint Lietuvos valstybingumo ir Alytaus S.Kudirkos ligoninės 100 – metį, organizavome šventines ligoninės darbuotojų sulėktuves: „SUSIVIENYKIME GYVA ŠIRDIMI“

 

ŠIMTAS KOVOS UŽ SVEIKATĄ IR GYVYBĘ METŲ!

Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės šimt­me­tį spalio 12 dieną  vai­ni­ka­vo iš­kil­min­gas ren­gi­nys, sve­čius tar­si lai­ko ma­ši­na nu­kė­lęs vi­su šim­tu me­tų at­gal, kai Pir­ma­ja­me Aly­tu­je bu­vo ati­da­ry­ta pir­mo­ji Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nė. Šven­tė­je da­ly­va­vo ir ži­no­mų ša­lies žmo­nių, po­li­ti­kų, me­di­kų. Svei­ki­ni­mų gau­so­je ne­trū­ko ir itin jaut­rių as­me­ni­nių pa­dė­kų šio­je li­go­ni­nė­je dir­ban­tiems bei dir­bu­siems me­di­kams, ku­rie iš­gel­bė­jo dau­gy­bę gy­vy­bių.

Seimo narys Robertas Šarknickas (kairėje) Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės vadovui Artūrui Vasiliauskui įteikė simbolinę ligoninės šimtmetį menančią tautinę juostą. Pasveikinti iškilia proga ligoninės kolektyvo atvyko ir Seimo narys Julius Sabatauskas (dešinėje), ir Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo padėjėjas Alvydas Sakavičius (antras iš kairės). 

Šim­to me­tų is­to­ri­ja – fil­me ir kny­go­je

Li­go­ni­nės šimt­me­tis ne­iš­ven­gia­mai bu­vo sie­ja­mas ir su Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šim­to­sio­mis me­ti­nė­mis bei ki­to­mis ša­liai svar­bio­mis pro­go­mis. Sie­kiant su­jung­ti ir įam­žin­ti li­go­ni­nės šim­to me­tų is­to­ri­ją, bu­vo su­kur­tas trum­pa­met­ra­žis is­to­ri­nis spe­cia­liai ju­bi­lie­jui skir­tas fil­mas „100 Aly­taus li­go­ni­nės me­tų“. Jį ga­lė­jo pa­ma­ty­ti ir ren­gi­nio sve­čiai.

Fil­me at­spin­dė­ta li­go­ni­nės įkū­ri­mo pra­džia, to­les­nė įstai­gos plė­ti­mo­si ir pa­sie­ki­mų is­to­ri­ja, pa­mi­nė­ti pir­mie­ji gy­dy­to­jai, va­do­vai. Fil­me įvai­riau­sius su li­go­ni­ne su­si­ju­sius fak­tus ap­ta­rė gy­vi liu­di­nin­kai, spe­cia­lis­tai. Pri­si­mi­ni­mais apie tė­vą da­li­jo­si ir gy­dy­to­jo Sta­sio Ku­dir­kos, ku­rio var­du bu­vo pa­va­din­ta Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nė, sū­nus Jo­nas Ku­dir­ka.

Ren­gi­nio me­tu bu­vo pri­sta­ty­ta ir šiai iš­ki­liai Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės šimt­me­čio pro­gai iš­leis­ta kny­ga „Pra­kal­bin­tas šimt­me­tis“. Kny­gos ben­dra­au­to­riai – El­vy­ra Bi­liū­tė-Alek­na­vi­čie­nė ir Juo­zas Ja­ku­tis. Jo­je su­gul­dy­ta Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės is­to­ri­ja. Ren­gi­nį ve­du­si ak­to­rė Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė pa­ci­ta­vo įsi­min­ti­niau­sių ci­ta­tų bei tik­rų is­to­ri­jų.

„Šim­tas me­tų – tai tik skai­čius, ta­čiau kiek ta­me skai­čiu­je iš­gy­ven­ta vis­ko – mei­lės, iš­gy­ve­ni­mų, įdė­to dar­bo“, – kal­bė­jo N.Nar­mon­tai­tė.

„Be­lie­ka tik džiaug­tis vie­nam ki­tu, ta pui­kia is­to­ri­ja, ku­rią tu­ri jū­sų ko­lek­ty­vas, ir šian­dien iš­girs­ti gra­žiau­sių kal­bų bei svei­ki­ni­mų“, – į su­si­rin­ku­siuo­sius krei­pė­si ki­tas va­ka­ro ve­dė­jas, ge­rai ži­no­mas te­le­vi­zi­jos vei­das Ro­lan­das Vil­kon­čius.

Ren­gi­nio šei­mi­nin­kas, Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės di­rek­to­rius Ar­tū­ras Va­si­liaus­kas pir­ma­sis ta­rė svei­ki­ni­mo žo­dį įstai­gos ko­lek­ty­vui: „Me­di­ko pro­fe­si­ja – iš­skir­ti­nė, ji vi­sa­da rei­ka­lin­ga žmo­nėms, to­dėl me­di­ci­nos įstai­go­se vyks­ta ne­si­bai­gian­čios ko­vos pro­ce­sai už gy­ve­ni­mą, o me­di­kams ke­lia­mi di­de­li rei­ka­la­vi­mai. Mū­sų li­go­ni­nė­je vi­sa­da dir­bo žmo­nių, at­si­da­vu­sių sa­vo pro­fe­si­jai. Mes tu­ri­me iš­ki­lią sa­vo ins­ti­tu­ci­jos pra­ei­tį, ku­ria di­džiuo­ja­mės ir į ku­rią at­si­re­mia­me. Džiau­giuo­si, kad pas­ta­rai­siais me­tais li­go­ni­nė­je įgy­ven­di­na­mi pro­jek­tai, kad pa­cien­tams bū­tų tei­kia­mos ko­ky­biš­kos me­di­ci­nos pa­slau­gos. Ma­nau, kad šian­dien esa­me tvir­tai įsi­kom­po­na­vę į Lie­tu­vos ap­sau­gos sis­te­mą. Tai, kas šian­dien džiu­gi­na, jau tam­pa pra­ei­ti­mi. Mes vi­si ku­ria­me is­to­ri­ją ir te­bū­na ji gra­ži ir pras­min­ga. At­si­rem­da­mi į pra­ei­tį, to­bu­lė­da­mi ir vyk­dy­da­mi sa­vo mi­si­ją, ku­riai esa­me pa­šauk­ti, kur­ki­me at­ei­tį. Te­gul jo­je bū­na ge­ra ir mums, ir žmo­nėms, ku­riems bū­si­me rei­ka­lin­gi.“

Me­ro me­da­lis – va­do­vui

Pa­si­džiaug­ti gra­žia įstai­gos is­to­ri­ja ir jos šimt­me­čio pro­ga at­vy­ko Aly­taus mies­to vi­ce­me­rė Va­lė Gi­bie­nė: „Mums vi­siems li­ki­mas lė­mė gy­ven­ti tuo me­tu, kai šven­čia­me daug šimt­me­čių, vie­nas jų – mū­sų mies­to li­go­ni­nės. Iš­gir­dę žo­dį „li­go­ni­nė“, mes vis tiek gal­vo­ja­me apie dak­ta­rą. Be ten dir­ban­čių žmo­nių tai bū­tų tik pa­sta­tas, ku­ris ne­su­tei­kia nei pa­guo­dos, nei lai­mės, nei svei­ka­tos. Jei­gu da­bar pra­bil­tų li­go­ni­nės sie­nos, jos tur­būt daug pa­pa­sa­ko­tų ir links­mų, ir ne to­kių links­mų is­to­ri­jų. Per tą šim­tą me­tų tiek daug jos ma­tė, jau­tė, iš­gy­ve­no, kad ne­su­ra­šy­tu­me į di­džiau­sią kny­gą. Dak­ta­ras yra ta pro­fe­si­ja, ku­ri ly­di žmo­gų nuo gi­mi­mo iki mir­ties. No­riu jums nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti už tai, ką da­ro­te, nes esa­me pri­klau­so­mi nuo jū­sų. Jūs bū­na­te ta vil­tis, ku­rią no­ri­me iš­girs­ti, kad vis­kas bus ge­rai. Dak­ta­ro žo­dis mums – lyg veiks­min­giau­sias vais­tas. Šiaip bū­tų ge­rai, kad su ju­mis ne­rei­kė­tų su­si­tik­ti vi­sai.“

Vi­ce­me­rė li­go­ni­nės va­do­vui įtei­kė ada­tos tech­ni­ka pieš­tą pa­veiks­lą, ku­ria­me at­vaiz­duo­tas Bal­to­sios ro­žės til­tas. Pa­sak V.Gi­bie­nės, tai sim­bo­lis – til­tas iš žmo­gaus į žmo­gų, iš gy­vy­bės į mir­tį. A.Va­si­liaus­kui bu­vo įteik­tas me­ro at­mi­ni­mo me­da­lis už jo il­ga­me­tį ir pras­min­gą dar­bą.

Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas į li­go­ni­nės ben­druo­me­nę krei­pė­si kaip į švie­sos ir vil­ties žmo­nes: „Sim­bo­liš­ka, kad jū­sų ju­bi­lie­jus su­tam­pa su vals­ty­bės. Įsi­pai­šo­te į tą gra­žią vals­ty­bės puokš­tę. Jūs ne tik dak­ta­rai, ku­rie daug kam su­tei­kia vil­tį. Jūs da­ly­va­vo­te ir vals­ty­bės gy­ve­ni­me. Pri­si­me­nu, kiek daug me­di­kų da­ly­va­vo są­jū­dy­je, ku­rie rė­mė at­kur­tą Lie­tu­vą, ne­li­ko nuo­ša­ly­je, iš­li­ko pat­rio­tai. Jūs esa­te in­te­li­gen­tai, žmo­nės, į ku­riuos ly­giuo­ja­si vi­si ki­ti. Jū­sų pa­sa­ky­tas žo­dis yra svar­bus. No­riu pa­lin­kė­ti dar­nos jū­sų dar­be. Jūs esa­te Gy­dy­to­jai iš di­džio­sios rai­dės.“

Pa­do­va­no­jo is­to­ri­nes ko­pi­jas

Ren­gi­ny­je vie­šė­jo ir  svei­ka­tos ap­sau­gos vi­ce­mi­nist­rė Li­na Ja­ru­še­vi­čie­nė, li­go­ni­nės ko­lek­ty­vui do­va­nų įtei­ku­si svar­bių is­to­ri­nių do­ku­men­tų, ku­rie ne­bu­vo at­spin­dė­ti kny­go­je, ko­pi­jas. Is­to­ri­kai ar­chy­vuo­se su­ra­do pir­mų­jų Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nės veik­los me­tų ata­skai­tą. Jo­je ra­šo­ma, kad tuo me­tu li­go­ni­nė­je vei­kė trys sky­riai – chi­rur­gi­jos, vi­daus ir ap­kre­čia­mų­jų li­gų, dir­bo du gy­dy­to­jai. Taip pat pa­ra­šy­ta, kiek pa­cien­tams bu­vo su­teik­ta pa­slau­gų, kiek at­lik­ta ope­ra­ci­jų (161). Įtei­kė ir se­ną, ka­rei­vi­nių fo­ne da­ry­tą nuo­trau­ką, ku­rio­je – tuo­me­tis me­di­kų ko­lek­ty­vas. A.Va­si­liaus­kui bu­vo įteik­ta sim­bo­li­nė šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti skir­ta do­va­na – Lie­tu­vos vė­lia­va.

Vi­ce­mi­nist­rė per­da­vė ir tuo me­tu už­sie­ny­je vie­šė­ju­sio svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro Au­re­li­jaus Ve­ry­gos svei­ki­ni­mus bei lin­kė­ji­mus. Bu­vo įteik­ta ir mi­nist­ro pa­dė­ka Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės Tei­sės ir vie­šų­jų pir­ki­mų gru­pės va­do­vei Ber­na­de­tai Na­va­lins­kie­nei už il­ga­me­tį ir at­sa­kin­gą dar­bą, pro­fe­sio­na­lu­mą ir sva­rų in­dė­lį į Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­mos plėt­rą.

„Kai su­lau­ki šim­to me­tų, tik­riau­siai žo­džių daug ne­rei­kia, nes skai­čiai kal­ba pa­tys už sa­ve. Tai tik­rai ne­ei­li­nis įvy­kis“, – sa­kė vi­ce­mi­nist­rė.

Jaut­rios as­me­ni­nės pa­dė­kos

Pa­svei­kin­ti iš­ki­lia pro­ga li­go­ni­nės ko­lek­ty­vo at­vy­ko ir Sei­mo na­riai Ju­lius Sa­ba­taus­kas, Pet­ras Va­liū­nas, Ro­ber­tas Šar­knic­kas ir Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo Ge­di­mi­no Kir­ki­lo pa­dė­jė­jas Al­vy­das Sa­ka­vi­čius. J.Sa­ba­taus­kas pri­si­mi­nė ir pats pra­lei­dęs ke­le­tą sa­vai­čių Aly­taus li­go­ni­nė­je, jis dė­ko­jo me­di­kams už rū­pes­tį ir lin­kė­jo šiai įstai­gai iš­lik­ti am­ži­nai. Li­go­ni­nės ko­lek­ty­vą šimt­me­čio pro­ga pa­svei­ki­nęs R.Šar­knic­kas as­me­niš­kai pa­dė­ko­jo sa­vo duk­ros gy­dy­to­jai Ni­jo­lei Venc­lo­vie­nei ir įtei­kė jai gė­lių. Po­li­ti­kas pa­si­da­li­jo is­to­ri­ja iš vai­kys­tės, kai gal­vo­jo no­rin­tis tap­ti gy­dy­to­ju. „No­rė­čiau Aly­taus me­di­kų ko­lek­ty­vui pa­dė­ko­ti už sun­kų triū­są. Be jū­sų mes vi­si pra­puo­lę, mes – vie­no­kia ar ki­to­kia pras­me ir­gi esa­me li­go­niai. Lin­kiu, kad bū­tu­mė­te svei­ki, kad bū­tų ge­ra nuo­tai­ka, džiau­ki­tės gy­ve­ni­mu. Vi­so­ke­rio­pos sėk­mės ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Te­gul jus glo­bo­ja an­ge­las sar­gas“, – lin­kė­jo P.Va­liū­nas.

A.Sa­ka­vi­čius Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės ko­lek­ty­vui per­da­vė ir Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo G.Kir­ki­lo svei­ki­ni­mus.

Jaut­ri Laz­di­jų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­ta­rė­jo Jo­no Gu­džiaus­ko pa­dė­ka bu­vo skir­ta bū­tent Aly­taus li­go­ni­nės me­di­kams, ku­rie iš­gel­bė­jo jo į ava­ri­ją prieš tris de­šimt­me­čius pa­te­ku­sio ir sun­kiai su­ža­lo­to sū­naus gy­vy­bę. Jis as­me­niš­kai pa­dė­ko­jo vi­sai Re­a­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus bei ki­tų me­di­kų ko­man­dai. Tarp tų žmo­nių jau kai ku­rių nė­ra gy­vų. Šian­dien J.Gu­džiaus­ko sū­nus yra svei­kas ir gy­vas.

Žy­maus kar­dio­lo­go svei­ki­ni­mas

Į sce­ną tar­ti svei­ki­ni­mo žo­dį bu­vo pa­kvies­tas ir ži­no­mas Lie­tu­vos gy­dy­to­jas kar­dio­lo­gas pro­fe­so­rius ha­bi­li­tuo­tas me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras Pra­nas Šer­py­tis. Jam ve­dė­ja N.Nar­mon­tai­tė as­me­niš­kai ir jaut­riai dė­ko­jo už nuo­šir­dų rū­pes­tį jos ma­ma.  „No­riu pa­lin­kė­ti iš­min­ties. Te­gul jū­sų šei­mas ir jus ly­di ge­ra svei­ka­ta. Ir me­di­kams rei­kia svei­ka­tos. Aš tik­rai la­bai džiau­giuo­si Aly­taus li­go­ni­nės ko­man­da, su ku­ria mums ten­ka dirb­ti kar­tu. Tai pro­fe­sio­na­li ko­man­da, pui­kiai at­lie­kan­ti sa­vo dar­bą, taip, kaip rei­ka­lau­ja Hi­pok­ra­to prie­sai­ka“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rius.

Po iš­kil­min­gų svei­ki­ni­mų ren­gi­nio sve­čių lau­kė nuo­tai­kin­gas or­kest­ro „Vil­niaus sin­fo­niet­ta“, ku­riam di­ri­ga­vo Vy­tau­tas Lu­ko­čius, ir Me­rū­no Vi­tuls­kio kon­cer­tas. Vė­liau sve­čiai vai­ši­no­si įspū­din­gu Aly­taus li­go­ni­nės šimt­me­čiui skir­tu tor­tu.

 

 

NEREGĖTOS MEDIKŲ KASDIENYBĖS AKIMIRKOS S.KUDIRKOS LIGONINĖJE

Šimtmečio sukaktį mininti Alytaus Stasio Kudirkos ligoninė jubiliejinių renginių seriją pradėjo fotografijų paroda ligoninėje, kurioje pristatomos  neregėtos medikų darbo akimirkos fotomenininko Vytauto V.Stanionio akimis.

Fotografo dienoraštis ligoninėje: kas liko už kadro?

2018-aisiais sukanka 80 metų, kai ant Beiralo kalno, vadovaujant dabartiniam Alytaus miesto garbės piliečiui inžinieriui architektui Stasiui Taškūnui buvo pastatyta šiuolaikinė ligoninė. Šiemet švenčiamas Lietuvos 100-metis, jis išskirtinai bus minimas ir Alytaus ligoninėje, mat jos istorijai – tiek pat, kaip ir atkurtai valstybei. Pirmoji lietuviška ligoninė Dzūkijos sostinėje įkurta lygiai prieš 100 metų – kartu su Nepriklausoma Lietuva – miesto, valsčiaus ir apskrities administracija. Pirmoji ligoninė buvo įsikūrusi buvusiose kareivinėse, esančiose I Alytuje.

Šią savaitę Alytaus ligoninė pradėjo jubiliejui skirtą renginių ciklą, o pirmas iš jų – fotoparoda, atvėrusi nematytas medikų kasdienybės akimirkas. V.Stanionis pristato 43 spalvotas fotografijas be pavadinimų, atrinktas iš tūkstančių kadrų, kuriuos jis  padarė nuo kovo mėnesio, per tą laiką tapęs iš svetimo savu ten, kur akis į akį lieka tik gydytojas ir pacientas, o neretai kovojama už jo gyvybę.


Fotografas: VYTAUTAS STANIONIS

„Iš pradžių jaučiausi svetimas, tarsi koks gyvūnas, pakliuvęs į svetimą teritoriją, kur turi būti labai atsargus, apsiuostyti, nes tau gali netgi įkąsti kaip atėjūnui“, – vaizdžiai apie darbo pradžią pasakoja fotomenininkas. Vos pradėjęs fotografuoti, jis neretai sulaukdavo ir klausimų: kas leido? ką čia darote? Tačiau vėliau jų vis mažėjo, pasitikėjimo daugėjo, o vėliau atėjo ir ta akimirka, kai pasijuto  savu.

„Fotografo dienoraštis“ – tai užrašai, kuriuos Vytautas pasakoja rašęs nuo pirmos fotografavimo ligoninėje dienos. Čia nugulė jo įspūdžiai, emocijos, sumanymai. Dabar atsivertęs jau gali stebėtis, kaip nelengva buvo ieškoti kontakto pradžioje.

Paroda vadinasi „Pasižvalgymai ir prisilietimai“ – autorius sako nesiekęs parodyti kiekvieną ligoninės kampelį ir personalo veidus, tokio tikslo jam niekas ir nekėlė. Veikiau tai jautrus žvilgsnis pro fotobjektyvą į kasdienybę, kurios mes nematome – sunkų ir atsakingą medikų darbą. Būta čia ir tokių kadrų, dėl kurių likimo abejojo pats fotomeninkas: negyvo žmogaus veido fragmentas, kruvini vaizdai iš operacinių. „Dėl pastarųjų kalbėjau su gydytojais, ir jie patarė rodyti tokias nuotraukas, nes tai yra jų darbo dalis. O štai dėl mirusio žmogaus nusprendžiau pats – tos nuotraukos parodoje nėra“, – pasakoja autorius.

Ligoninės dabartį atspindinčių fotografijų ciklas reikalauja jautraus žiūrovo žvilgsnio. Tenka stabtelėti, kad pajustum, kaip pats fotomenininkas, saka, „keistoką jo žvilgsnį“. Akimirkos dramatizmas gniaužia kvapą – teisi linija aparato ekrane ir šalia monitoriaus deganti mažytė žvakutė. Mirtis ir gyvenimas yra ir už kadro ir jame, kaip ir gyvybės jėga – atverstoje knygoje – dializuojamo paciento rankose.

Kuriame skyriuje vis dėlto sunkiausia buvo fotografuoti?

  1. Stanionis atkreipia dėmesį, kad į parodą pateko ypač mažai nuotraukų iš kardiologijos. Galbūt tiesiog nepavyko įamžinti to, ko norėjosi? O daugiausia kantrybės reikėjo Akušeriniame skyriuje, mat čia teko arba laukti gimdymo, arba, kai jis prasidėdavo, išgirsti, kad būsimi tėveliai nesutinka būti fotografuojami. Vis dėlto parodoje yra Cezario operacijos akimirkų, o sutikusi fotografuoti mama žadėjo būtinai aplankyti  parodą ir paliko medikams savo kontaktus.

„Nežinau, kaip jausčiausi, jei tektų eiti į ligoninę kaip pacientui. Pagaudavau save galvojant, kad ant operacinio stalo gultis būtų nejauku, nes kažkas galbūt pasišnibždėtų: „Čia tas, kur fotografavo!“ – šypsosi fotomenininkas.

Jis svarsto ir apie tai, kas būtų, jei bent viena šių nuotraukų išliktų pusę šimto metu: „Turbūt proanūkiai stebėtųsi. Matai, buvo laikas, kai gydytojai gydė rankomis! Ateityje, panašu, gydys  dirbtinis intelektas“.

 


PARODOS LANKYTOJA

Vertinti šiandieną yra kur kas sunkiau negu istoriją

Šimtmečio proga parengtas naujas stendas, kuriame atsispindi paskutiniojo dešimtmečio – 2008-2018 m. – Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės laimėjimai. Jo kuratorė – Kraštotyros muziejaus muziejininkė Deimantė Aidukaitė, tekstinė informacija iliustruota fotografės Zitos Stankevičienės ir ligoninės archyvo fotografijomis. Šis naujas stendas yra trečiasis. Pirmieji du stendai buvo parengti minint ligoninės 90-metį. Juose nugulė daugiau istoriniai faktai ir fotografijos. Naujas stendas netrukus atsiras ligoninės fojė šalia rūpinės, tačiau šiuo metu ten dar yra baigiamas remontas.

„Kaip muziejininkei man buvo nemažas iššūkis šio stendo sukūrimas, kadangi profesinės savybės lemia, jog stengiesi į įvykius pažvelgti tarsi per laiko perspektyvą – kokie įvykiai būtų reikšmingi šio stendo skaitytojui po dar 50 metų. Vertinti šiandieną yra kur kas sunkiau. Tarkim, kaip istorikas sakytum, jog svarbūs įvykiai – ministrų vizitai. Tačiau tai tik įvykiai apčiuopiamai neįtakojantys nei pacientų, nei medikų gerovės. Tad bendru sutarimu svarbiausiu atrankos kriterijumi, kodėl buvo lemta pakliūti tik tam tikriems įvykiams, kurie neatsirado per vieną dieną, o buvo ilgalaikio darbo rezultatas, pasirinkome vienintelį vertinimo matą – didžiausia praktinė nauda tiek pacientams, tiek medikams. Kai kuriais atvejais diskutavome, kai kuriais – nekilo jokių abejonių, kad tai be galo svarbu.

Tarkim, Alytaus akušerės ligi šiol vienintelės šalyje gimdymo metu taiko akupunktūrą, taikomi ir kiti mokslo pasiekimai, dėl kurių Alytaus ligoninė tapo viena palankiausių įstaigų gimdyti. Šis dešimtmetis pasižymėjo ir dar viena bendrybe – ligoninė pastebimai atnaujino tiek savo išorinį, tiek vidinį vaizdą. Taip pat buvo įkurtas patrauklus Sveikatingumo skveras. Pirmiausia sudėliojome svarbiausius, pastarąjį dešimtmetį, reprezentuojančius įvykius, na, ir prie jų priderinome turimas fotografijas.“

Turtinga ligoninės šimtmečio istorija lėmė, kad vietoj vienos knygos atsirado net dvi

Vienas svarbaiusių švetinių ligoninės jubiliejaus akcentų – knygos „Prakalbintas šimtmetis“ (autoriai Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė ir dr. Juozas Jakutis) pristatymas.

– Kaip atsitiko, kad vietoj vienos knygos apie ligoninę atsirado dvi? Koks buvo antrosios kelias į gyvenimą? – klausiame vienos jų, E.Biliūtės – Aleknavičienės.

Alytaus apskrities archyve rinkdama medžiagą knygai apie  Ligoninės istoriją pastebėjau, kad yra medikų tremtinių, nes apie tai byloja jų gimimo  ar medicinos institucijos baigimo vietos. Suprasdama, kad knygoje apie tremtį galima kalbėti tik trumpai, nutariau rašyti dar vieną knygą, – apie Alytaus medikų tremtį. Tai nėra nauja tema mano kūryboje, apie tremtį ir laisvės kovotojus rašyta ankstesnėse knygose. Knygą „Ledinės ašaros“ rašiau tuo pačiu metu kaip ir  „Prakalbintą šimtmetį“, taigi šios knygos yra dvynukės.

Knygos „Ledinės ašaros“ recenzentas prof. dr. Arvydas Šeškevičius  pratarmėje teigia, kad „<…> iki šiol nebuvo išsamaus mūsų krašto gydytojų tremtinių aprašymo. Rašytoja pastatė Alytaus medikams tremtiniams rašytinį paminklą, jis pasiliks ateinančioms kartoms“.

Kokie atradimai laukė asmeniškai Jūsų ruošiant knygas apie Alytaus ligoninės istoriją? Ar yra pakankami išlikę istoriografinės medžiagos ir kaip pavyko ją susisteminti?

– Istorija yra įvykę faktai, gyvenę žmonės, čia nieko nebepakeisi,  belieka gilintis į archyvų dokumentus, rašytinius šaltinius. Tai kruopštus darbas, reikalaujantis atidumo. Deja, archyvuose ne visa medžiaga išlikusi (karai, pokaris, regionų kaita, netikslus dokumentacijos perdavimas ir kt.). Rasti seniausi archyvo dokumentai rašyti pieštuku, sunkiai įskaitomi, vėliau – net rašalas išblukęs, pačiuose dokumentuose yra pavardžių ir vardų rašymo netikslumų).

Kas buvo Jūsų knygos pirmasis skaitytojas?

Mano visų knygų pirmoji skaitytoja ir kritikė buvo Mama. Deja, suspėjo perskaityti „Ledinių ašarų“ tik vieną apybraižą, pasidžiaugė, kad apie tremtį bus dar viena knyga. Man labai skaudu, kad šių knygų ji nespėjo ir niekada nepaims į savo rankas.

 

 

ALYTAUS LIGONINĖS ŠIMTMEČIO ŠVENTINĖ SAVAITĖ: „KAS GYDO MEILE, LIEKA AMŽIAMS ŽMONIŲ ATMINTYJE“

Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninė švenčia jubiliejų. Visą šventinę savaitę buvo sveikinami esami ir buvę ilgamečiai įvairių skyrių medikai bei kiti ligoninės darbuotojai. Šventės baigiamasis akcentas – penktadienį, kai įstaigos bendruomenė ir svečiai pakviečiami į vieną didžiausių mieste salių – Alytaus kultūros ir komunikacijos centrą. Čia skambės šventinis koncertas bei bus pristatytas filmas „100 Alytaus ligoninės metų“. Šiandien Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje dirba 900 darbuotojų, įstaiga yra didžiausias Alytaus apskrityje darbdavys. Šimtametė įstaigos istorija yra neatsiejama miesto kultūros dalis.

Stasiui Kudirkai laikas suteikti garbės piliečio vardą

Ligoninės šimtmetis Alytuje sutampa su atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečiu. Šia proga seniausios Dzūkijoje veikiančios medicinos įstaigos kolektyvą pasveikino Alytaus miesto savivaldybės meras Vytautas Grigaravičius.

Kaip ir ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas, meras neabejoja, kad ligoninės istoriją kasdien kuria joje dirbantys žmonės. Linkėta, kad ir naujo šimtmečio puslapyje būtų kuo daugiau gerų emocijų, pacientų ištartų „ačiū“, tvirtos sveikatos ir žmonių baltais chalatais.

„Daugelis alytiškių dėkingi ligoninės medikams už dovanotą viltį, sugrąžintą sveikatą, aš taip pat ne išimtis – esu labai dėkingas“, – sakė V.Grigaravičius.

Istoriją kūrusius ligoninės vadovus prisiminė Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės direktorius A.Vasiliauskas. Tai – Julius Abraitis, Rimantas Bartninkas, Arvydas Baublys, Eduardas Berulis, Juozas Jakutis, Simonas Janavičius, V.Karoblis, Jurgis Krasnickas, StasysKudirka, Povilas Narkus, Albertas Ralys ir Alvydas Vitkauskas. Pirmoji Alytaus ligoninė gyvavo Pirmajame Alytuje, šalia dabartinės Alytaus kolegijos, o dabartinę ligoninę kriaušiuje, ant Beiralo kalno, statė inžinierius Stasys Taškūnas.

„Stasys Kudirka man yra autoritetas, ypač žavi jo gebėjimas organizuoti ligoninės darbą sunkiu nepriteklių laiku, kai trūko ir įrangos, ir medicinos priemonių“, – pabrėžia A.Vasiliauskas.

Jubiliejų švenčianti Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninė pagerbia keturias dešimtis ir daugiau metų šioje įstaigoje dirbančius darbuotojus, jiems įteiktos padėkos.

Šventinių renginių metu susirinkusiesiems parodytas specialiai ligoninės 100-mečiui sukurtas filmas. Jo kūrėjai, scenarijaus autorius Darius Babijonas ir operatorius Alius Mikelionis, primena, kad kitąmet minėsime dar vieną su ligonine susijusį jubiliejų – S.Kudirkos vardo suteikimo. Jo įprasminimui filmo kūrėjai siūlo suteikti daktarui S.Kudirkai Alytaus miesto garbės piliečio vardą.

Daktaro sodas subrandino rekordinį derlių

24 minučių trukmės filmas pasakoja ligoninės istoriją per daktaro S.Kudirkos gyvenimo faktus ir jo sodintų obelų sodo įvaizdį. „Nors esu alytiškis, sužinojau daug naujų faktų apie Alytaus ligoninės istoriją“, – prisipažįsta vienas jo kūrėjų A.Mikelionis. Filme išties yra daug įdomios ir mažai žinomos informacijos apie poetės Salomėjos Nėries bendraklasio, legendinio Alytaus daktaro (filme jį vaidina vokalo mokytojas Nerijus Malinauskas) gyvenimą ir profesinę sėkmę. Pavyzdžiui, kad jis neatlygintinai dirbo profesoriaus Vlado Kuzmos asistentu Kaune ir iš ten parsivežė daug naujovių. 1949 metais Alytuje daktaras atliko pirmą kraujo perpylimą iš donoro recipientui.

„Tai buvo netgi vadinama Kudirkos mokykla. Kai kolegos Kaune po studijų išgirdo, kad važiuoju dirbti į Alytaus ligoninę, visi kalbėjo, kad man labai pasisekė“, – prisiminimais filme dalijasi gydytoja traumatologė Marytė Balkelienė.

Beveik iki paskutinių gyvenimo savaičių dirbęs S.Kudirka, kaip prisimena jo sūnus Jonas Kudirka, buvo labai atsidavęs ligoninei. Tikras daktaras – jį kviesdavo dieną ir naktį, o jis niekada neatsakydavo prašomas pagalbos.

Filme pasakojama ir apie mažiau žinomus istorijos faktus, liudijančius, kad Alytaus ligoninės kolektyvas buvo labai darnus, ypač sudėtingais momentais. Toks nutiko 1963 metais – ligoninėje įsiplieskė didelis gaisras, kurį personalas gesino ir savo jėgomis.

Alytiškiai iki šiol mena daktarą S.Kudirką ir kaip sodininką. Šalia ligoninės auga jo sodas, o kadaise į avilius medų nešė net bitės. Dalis sodo šiemet nukirsta, dalis – atsodinta jaunais medžiais. Jubiliejaus proga pasidžiaugta rekordiniu obuolių derliumi, o A.Vasiliauskas užtikrino, kad jį reikia išsaugoti. Turbūt nedaugelis Lietuvos ligoninių gali pasidžiaugti tokiu senu obelų sodu, tinkamai medžius genint jis galėtų tapti ligoninės išskirtinumu.

Ligoninės istorijai – net trys knygos

„Šiandien atiduodu knygą skaitytojų teismui, nes jis – pats teisingiausias“, – sakė knygos „Prakalbintas šimtmetis“ bendraautorė Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, apgailestavusi, kad šventiniuose renginiuose šalia nėra kolegos daktaro J.Jakučio.

Dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos padovanotos visiems darbuotojams, o viena jos autorių ligoninės bendruomenei palinkėjo: „Tenesikartoja karas, pokaris ir tremtis, tegul jūsų kelias būna lengvesnis nei tas, kuriuo teko eiti jūsų pirmtakams.“ Beje, šimtametė ligoninės istorija nesutilpo į vieną knygą, jų sulaukta net trijų. Alytaus medikams tremtiniams skirtas „Ledines ašaras“ parašė E.Biliūtė-Aleknavičienė, savo prisiminimų knygą „Lemties galia“ išleido gydytoja Birutė Margarita Griškevičienė.

Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninėje atidaryta ir specialiai sukurta apie jos darbuotojus, pacientus pasakojanti fotoparoda, kurios autorius – fotomenininkas Vytautas Stanionis.

 

APIE LIGONINĖS JUBILIEJŲ RAŠO RESPUBLIKINĖ ŽINIASKLAIDA

Lietuvos sveikata: „Šimtmetis patirties padėjo pagrindą naujiems iššūkiams“:

http://lsveikata.lt/medicinos-lyderiai/simtmetis-patirties-padejo-pagrinda-naujiems-issukiams-9491